Bekė

Esu vienas didžiausių prieglaudos pasiekimų - reikėjo matyt, kokia buvau, kai atvažiavau: klykiau ant visų: kurie drįsdavo įeiti, praeiti, pažiūrėti į mano voljerą ar į mano pusę.. Bijojau visų, kurie tiesė į mane ranką, siūlė maistą, šnekino ir pan. Per savo rėkimą negirdėjau nieko, kas mansiūloma. Nors visada turėjau didžiulį apetitą, bet iš tos baimės net nesileidau į kalbas, net kai man kas siūlė skanuką. Daug kas jau griebėsi už galvų, nes galvojo, kad nieko su manim nepadarysi.
Bet galiausiai pavyko. Prieglaudos darbuotoja sugalvojo tokių gudrybių, kurių net aš nenumačiau. Pirmiausiai, man įtaisė Elžbietos apykaklę (kiti ją vadina gėdos apykakle ar gaubtu). Per ją negalėjau niekam įkąsti. Jie prieš mano valią glostė man nugarą, o kita ranka iš priekio davė man skanukus. Tie glostymai per laiką pasidarė visai skanūs. Taip pat iš voljero dienos metu būdavau perkeliama į foje. Man pro nosį zujo žmonės ir nepatikėsit - man nič nieko nenutiko!
Taip po truputį pradėjau nebebijoti, neberėkti, leistis glostoma, kol galiausiai pradėjau pati bėgti pas žmones, kad tik paglostytų.

Dabar aš esu mažas fainas šuo. Spraigau po kiemą laiminga, užmezginėju ryšius, jei reikia, aploju kokį Tadą, bet tik todėl, kad ant jo loja visi, o aš noriu būti prie chebros.

Ieškau šeimininko, kuris žino, kas yra šuo ir moka pažinti bei gerbti jo poreikius.